paaiskinsiu as jumi vaikai viena toki dalyka, blet. esu as jeu labai senas ir nors per sava gyvenima rashyti taip ir neishmokau, taceu pasidalinsiu su jumis sava gyvenima patirtim. yra tokis vienas dalykas kuri as supratau per savo gyvenima. as supratau ko reike norint buti kietu boicu.
viskas prasidejo dar labai seniai. laaabai labai seniai. kai dar buvau jeunas. as ish prigimties buvau labai liesas ir silpnas. mana tevas pamane, kad bus gera ideja uzrashyti mane i karate. labai apsidziaugiau, nes galvojau, kad busiu labai kietas ir galesiu visiems duoti pyzdy. taciau tuomet, nuejes i pirmasias treneruotes as pirma karta susiduriau su ziauria gyvenimo realybe! ogi pasirodo blet, jog tam kad butum kietas sitam pasaulyje tu privalai labai dauk ir sunkiai dirbt. atiduoti tam dauk laiko ir jegu, kad butum nors kazko vertas. ejo dienos, savaites, o as vistiek buvau liesas loxas, kuris dar nemokejo net normaliai technikos atlikt. nes klaseje, per mustynes man nesigaudavo padaryti to, ka mokino treneris ir as neretai gaudavau pyzdy nuo stambesniu klasioku. kai mane uzpiso po treju menesiu nuobodziu treneruociu as paklausiau trenerio, kada blet jau bus koksnors normalus progresas. ir treneris man atsake - "teks palaukti pora metu". pora metu!! "achujiec!" pagalvojau as tuomet. tada paklausiau jo "tai kada as tada busiu meistras ir viska mokesiu?!" ir treneris man atsake, kad tam prireiks viso gyvenimo... na, pagalvojau, kas per nesamone blet? viso gyvenimo? nu supratau, kad kovos menai yra beviltishkas reikalas ir dar kazkur menesiuka pasitreneraves nusprendziau galutinai mesti ta karate. ir meciau...
bego dienos, bego metai. gyvenimas buvo nesaldus nes reikejo eiti i mokykla, o mane ten labai uzpisdavo. bet shuda maliau, kaip iprastai. baiges pamokas pyzdindavau namo ir geimindavau. deja po keleriu metu i mano gyvenima atejo neganda. netiketai susipyzdines su vienu klasioku as gavau pyzdy! negana to tas klasiokas daves man pyzdy, pradejo prie manes pastovei dasipisineti, tyciotis ir blet visaip man neduoti ramybes! na ir tai tesesi netrumpa laiko tarpa, kol galu gale jis mane taip uzpiso, kad noredamas ar nenoredamas emiau regzti planus kaip ji atpyzdinti. ir man norom nenorom teko prisiminti visa ta karate. deja anas treneriokas jau buvo ishvaziaves ish mano kaimo, tad karate treneruociu nebebuvo, taciau noras duot pyzdy klasiokui buvo toks stiprus, kad pats emiausi atidirbineti tai, ka rode treneris. dar prisiskaiciau visokiu knygu, pasidareu samadielna bokso maisha ir emiau padvale treneruotis. treneravausi paslapcia, nes nenorejau, kad gandai apie mano velnioniska plana pasiektu ta klasioka, kuriam as labai norejeu duot pyzdy. kaip pradejau taip treneravatsa, taip ir variau netrumpa laiko tarpa. negailejau tam nei laiko, nei sveikatos. tai palaipsniui tapo mano kasdienybe, mano gyvenimo dalim. deja, netrukus suzinojau, kad tas klasiokas, kuriam as labai norejau duot pyzdy, uzsirashe i kacelke! tai buvo bloga zinia. supratau, kad jeigu jis daxuje nusikacialins, bus labai sunku ji paimt! tad ir pats pradejau padvale kacialintis ir visaip kitaip kelti fizine jega prisiskaites sovieckos literaturos. tai tesesi bemaz metus, jeigu ne daugiau. tarsi lenktyniavau su juo - kuris geresnius rezultatus pasieks. taciau mano treneruotes, skirtingai nei jo, apeme ne tik fizine jega, bet ir istverme, greiti bei smugi. as tam skirdavau dauk daugeu laiko negu jis.
ir viena grazia diena, kai tarp manes ir to mano klasioko, kuriam ash labai norejau duoti pyzdy, kilo eilinis kivircas, as jam pasakiau, kad jis tuoj gaus pyzdy. jis tuomet tik nusijuoke ir pasake "davai!". taciau tuomet supista mokytoja izenge i klase ir teko mums visiems susest i jobanus suolus, kaip kokioj aviu fermoj. visa ta pamoka sedejau kaip ant adatu. vis galvojau nahui as pasakiau, kad duosiu jam pyzdy, o jeigu as dabar gausiu nuo jo pyzdy. neuztikrintumas savo jegomis ir baime mane kankino visa pamoka. su nerimu laukiau skambucio i pertrauka. ir pasibaigus tai jobanai pamokai ir prasidejus pertraukai mokytoje neuzilgo paliko klase. kraujo istroskusi banda mikliai uzdare klases duris ir susirykiavo ziuret reginio. tas klasiokas, kaip koks supistas van damas nusijame megztini, kad butu tik su maike, nes tipo turejo nezymios muskulaturos blet ir jautesi labai kietas. o as visas blet bijodamas atsistojau i stoike. ir tas bybys mane puole ir uzvire mustynes. mustynes netruko ilgai, per ta laika jis man uzneshe ne viena banke, nors viskas ejo ne i vienus vartus, as jam irgi gerai ipisau. deja visa ta baime man pakisho koja. mustynes baigesi be nugaletojo. apsidauzem ir issiejom. klasiokai sake, kad as maladiec ir visi gincyjosi kas laimejo. ir poto visi tie dalbajobai priejo prie ishvados ,kad buvo lygiosios. bet tik ne man. mane uzliejo pyktis, nepasitenkinimas ir nusivylimas. as supratau, kad as ta kova pralaimejau. po tu mustyniu visa pamoka sededamas ir mastydamas, as supratau, kad as buvau uz ji stipresnis, as buvau geriau pasiruoses fiziskai, as galejau jam duoti pyzdy! bet jis visas pasitikejo savo jegomis ir skaite, kad as lochas, o as tuo tarpu buvau visas ishsigandes ir sunerimes. ir del shios priezasties net budamas uz ji geriau pasiruoshes as nesugebejau jo sumalti ir suknezinti iki balnycos, taip kaip visuomet svajodavau. tuomet manyje isivyravo nenumaldomas pyktis, kad nepasinaudojau tokia palankia proga ir nesupyzdinau jo taip kaip galejau supyzdinti, taciau kartu buvau neapsakomai laimingas, kad vizdelto ishdrisau stoti i kova su juo. tuomet as nusprendziau, kad viskas nebaigta. zinojau, kad anksciau ar veliau ivyks revanshas ir ash turejau buti tam pasiruoshes.
tesiau treneruotes. kiekviena diena. kiekviena grazia diena, negrazia diena, juoda diena, supista diena ir betkokia kita diena, grizes is mokyklos paziuredavau multikus ir pyzdindavau treneruotis. mano kunas buvo tvirtas ir istvermingas, taciau niekaip neradau budo sutvirtinti savo kario dvasios. zinojau, kad man truksta ne fizines galios, bet protines. mano banke buvo labai stipri. pramusdavau per letenas taip, kad jas laikantieji negaledavo ishtverti delnu skausmu. karta savo sparingo partniorui, visai netycia su bokso pirstinem iskeliau shonkaulius, nors atrode neitin stipriai smugiavau. buvau istvermingas ir mano jegos rezultatai pranoko visu mano klases kacioku rezultatus. beigiodavau vidutines distancijas ir varzybose apdedavau net rimtus sportininkus (nu aisku tik savo amziaus kategorijoje). mano kunas buvo neprilygstamas, bet mano dvasia visdar buvo silpna. mane kauste baime. visdar bijojau savo klasioko, kuriam labai norejau duoti pyzdy ir jis man buvo tas vidinis demonas, kuris gyveno mano prote ir as privalejau rasti buda ji nukaut. jieskojau budo sustiprinti kario dvasia visur, taciau patikimos programos ar metodikos kaip tai padaryti surasti niekur negalejau. nei literaturoje apie kovos menus, nei kurnors kitur...
ir tais laikais dar neturejau interneto, todel negalejau nueit i kokinors Fightclub foruma, prisiregistruoti ir sukurti temos "noriu vienam klasiokui duot pyzdy, bet labai bijau, patarkit kaip man nugalet ta baime, ato jau uzpiso. noriu gerai atpyzdint ta dalbajoba, padekit".
tad niekur nerades metodikos kaip sustipreti psichologishkai ir nebijoti kaltis, ish tos nevilties as nuejau pas savo sena drauga, senioka, kinu shamana, ishminciu ir zyni, burtininka Mururmaruzh pin Porormuruzh. visuomet eidavau pas ji patarimo. atejau su dovanom ir nusilenkes paprashiau, kad jis pasidalintu su manimi savo ishmintim ir pasakytu kaipgi sustipreti psichologiskai ir nebijoti kaltis, kad galeciau supyzdinti ta savo klasioka. Mururmaruzh man tuomet pasake, kad "kas ieshko tas ir suranda" ir pasake, kad as jau esu teisingame kelyje ir jeigu nemesiu shio kelio vardan takelio, surasiu visus atsakymus i savo klausimus ir atrasiu gyvenimo prasme beigi viskas esa savaime atsistos i savo begius. tuo metu nieko nesupratau ir pamaniau, kad net pats Mururmaruzh man padeti negali. taciau padekojau jam ir nuejau savais keliais.
po kurio laiko, viena grazia, shalta baltos ziemos diena, kuomet sugebejau nusimazint nuo pamoku, as stadijone beigiojau per sniegus ir netoliese sukinejosi kazkokiatai shaika. ten buvo kazkoki snargliai penktokai, blet, ir buvo pora vyresniu, mazdaug mano amziaus pacanu. as tuomet beigiojau 'stometrovkes' ir mazdaug mano tiesiojoje sukinejosi jie. ir kai as blet begau paskutine stometrovke vienas is tu vyresniu, mazdaug mano amziaus pacanu, netiketai atsidure mano kelyje. kadangi begau labai greitai sustoti nebegalejau ir mudu susidureme. as i ji tiesiog isipisau visu svoriu ir supykes, kad anas man pastojo kelia ir sutrugde mano stometrovke pasakiau "blet nu zajebal nahui! kas per xui?!"
anas, man atreze "cio blet xui, xui cia begi, blet, nahui?", tuomet biski sunerimau. jug anas buvo bemaz mano amziaus ir atrode gan piktas. snukis buvo toks gan chuliganishkas. "gatvinis!" pamaniau as tuomet. negana to jug anas buvo dar ir ne vienas, shalimais viska tyliai stebejo jo draugas, kuris atrode ramus, taciau negalejau zinoti kas jam shaus i galva. supratau, kad eilini karta iklimpau i shuda ir galiu gauti i galva! taigi rutuliojosi zodinis konfliktas, kurio metu nerishliai kazkatai ten aiskinom vienas kitam, daugiausiai vienais keiksmazodziais. mazdaug: "ka nahui?" "kas tau yra nahui?" ir t.t. susikalbeti nepavyko, taciau tuo metu, su juo ten chujuodamas ir nachuodamas as pajutau kazkokias baimes kruopelytes jo balse. tuo metu ash susimasciau - ar gali buti, kad bijau ne tik ash, bet ir mano prieshininkai? tada man atsivere didzioji tiesa! as pirma karta supratau, kad bijo visi, tiesiog vieni su ta baime susitvarko, o kiti ne! pajutes tas baimes kruopelytes jo balse, tarsi ryklys pajutes krauja vandenyje as tarsi suzverejau. stebuklingai tapau daug labiau uztikrintas savimi. samoningai ar nesamoningai supratau, kad tai jis yra labiau iklimpes i shuda negu ash! tai jis baiminasi ir nepasitiki savo jegomis! tuomet, kai parekem vienas ant kito ir ishsikoliojom ir jau bemaz norejom eiti savais keliais ir jau atrode, kad visas konfliktas taip ir ishsispres be bankiu, as netiketai vienu momentu pajutau, kad distancija tarp musu yra ideali smugiui! pajutau idealias salygas pist ish deshines! ir mane uzliejo nenumaldomas noras ipisti tam gaidziui banke, taciau sveikas protas man pasake, kad verciau su juo neprasidet ir kol yra galimybe taikiai ishsieit savais keliais, nes jis visdelto su draugu. taciau mano deshinioji ranka, nepakluso sveiko proto valiai ir tarsi pati, be mano sutikimo, piso jam banke i snuki! tai buvo staigmena ne tik jam, bet ir man paciam! ciuvakas, gaves i snuki, susimete ir tarsi virsdamas zenge pora zingsniu atgal. tuomet musu zvilgsniai susidure kelioms akimirkoms. as izvelgiau baime jo akyse. baimes kupinom akim jis man tare "pyzda tau", taciau akivaizdziai neturejo net minties toliau shakotis. jo draugas, tarsi ziurovas, kaip ir visi tie penktokai, tik stebejo ivikius ish shalies ir net nebande kishtis i konflikta. tuomet ash apsisukau ir nuejau savais keliais, zinodamas, kad manes niekas nebesivis. tai buvo pergale vienu smugiu, tai buvo mano laimeta kova visom prasmem! nuejau su pakelta galva ir paglostytu ego, kol anas, tarsi shakalas tyliai kazkatai burnojo.
tada as pirma karta supratau ka Mururmaruzh pin Porormuruzh man bande pasakyti. kad "kas jiesko, tas randa". kuomet kiekviena diena treneruojiesi su tikslu duot kazkam i snuki ir gyveni tik su ta mintim - sustipreti ir nepasiduoti ishtikus negandai, anksciau ar veliau, samoningai ar pasamoningai ishmoksti pritaikyti tai ka atidirbai. ir ishtikus negandai, kuomet nebegali blaiviai mastyti, kunas kartais pats 'autopilotu' pritaiko igytas zhinias, kaip ir atsitiko su mano deshiniaja, kuri smoge priesh mano paties valia. negana to, supratau, kad net tamsiausios baimes, kurios sukausto kuna ir prota, laikui begant gali buti nugaletos per prakaita ir pastangas, per ieskojimus ir patirti.. butent tai man ir bande paaiskinti Mururmaruzh, kad atejus laikui viskas atsistos i savo begius, tereikia leisti vandeniui teket sava vaga...
***************************************************************
LAUKITE TESINIO!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą