Jo vardas buvo Tomas. Jis atrodė kaip paprastas, niekuo neišsiskiriantis 19m vaikinas. Vaikinas dirbo „stroikėj“. Vyresni kolegos negalėjo suprast, kodėl toks jaunas vaikinas kasdien su šūfeliu rankose dirba po 10 val. Už varganus 600lt. Jo liesam kūnui tas darbas tikrai neatrodė lengvas. Vyresni vyrai klausdavo Tomo – „Tomai, tu gi jaunas vaikinas, ko tu čia plėšaisi tokiam darbe? Eitum tu kur mokytis...“ Tačiau tomas niekad nekalbėdavo apie tai.
Tomas grįžo iš darbo eilinę darbo dieną. Parėjo namo kaip paprastai – pavargęs, išsekęs tiek fiziškai, tiek emociškai. Atsigulė ant sofos. Žiūri televizorių. Pagaliau piktai sušuko – „Jūrga blec! Kada tu valgyt padarysi?!“ Iš virtuvės pasigirsta plonas balselis – „tuoj“.
Tačiau netikėtai pradeda bliauti jų vienerių metų sūnus. Jurga bėga jį raminti. Tomas neištvėręs vėl sušunka – „užtildyk tu jį blec! Ir kada valgyt padarysi?!“ Jurga neišdrįso nieko pasakyti, ji tik toliau ramino vaiką.
Tomą draskė depresija. Jis žinojo, kad rytoj vėl reiks anksti keltis ir sunkiai dirbt visą dieną. Jis apsidairė. Jis dar kartą apžiūrėjo savo namus. Vieno kambario butas senamiestyje. Mažas, purvinas, smirdantis, griūvantis, shudinas...
„Ką aš sau galvojau prieš metus... Tiksliai durnas buvau...“ – susimąstė Tomas.....
Tomas pagaliau sutaupė pinigų savo naujam mobiliajam telefonui, kurio taip norėjo. Tačiau Jurga pasakė – „Tomai, mes negalime pirkti to telefono. Vaikui reikia vėžimėlio.“ Tomas atsakė – „Nu blec, neapseis jis be to vežimėlio?“
- „Tomai, blec, mums ne mobiliakų reikia. Jam drabužėlių reikia, vežimėlio. Mes neturime tiek pinigų, kad pirkt mobiliakus. Tau ką, reikia dabar būtinai to mobiliako? Neapseisi? Vaikas gal svarbiau!”
Tomas tik išreiškė savo nepasitenkinimą žodžiais – „nu joptvajumac!“ tačiau nusileido...
Tomas nuėjo miegot.. Jo veide matėsi didelis nusivylimas. Atrodė, kad jeigu jis rastų kaltų, tai užmuštų juos plikomis rankomis. Tačiau tomas kaltino tik save. Visdėlto tas telefonas buvo dar vienas lašas Tomo kantrybės taurėje...
Prieš užmigdamas Tomas prisiminė dar vieną įvykį – kai prieš metus, už tėvų duotus 1000Lt. jis norėjo nusipirkt ‚golfuką‘. Tie patys žodžiai – „Tomai, mes negalime pirkti mašinos, vaikui reikia lovytės, drabužėlių...“ „kodėl? Kodėl niekad negalime?“ - klausė savęs Tomas. „Kada pagaliau galėsime?“ – mastė Tomas. Tačiau galvoje sukosi baisi mintis, kurios tomas nenorėjo išgirsti – „niekada...“
Jurga irgi nuėjo miegot. Atsigulė šalia Tomo. Tomas pasakė:
- „Davai“
- „Atstok, noriu miegot!”
Tai buvo tik laiko klausimas....
Vieną dieną Tomas grįžo iš darbo labiau suirzęs nei paprastai. Jis nieko nesakė Jurgai, tik atsigulė ir įsijungė televizorių. Jurga paklausė:
- „ką padaryt?“
- „O tu dar nieko nepadarei, žaba?!“
- „nepadariau!“
- „Tai ką tu visą dieną, blec, darei?!!“
- „Vaiką žiūrėjau!“
- „Nebuvo laiko net valgyt padaryt?!“
- „Nebuvo!“
- „Eik daryt valgyt, blec!!!“
Nuo triukšmo pravirko vaikas. Tomas neištvėręs sušuko:
- „Užčiaupk tu jį, blec!“
- „Pats užčiaupk!!“
- „Duok, užčiaupsiu!!!“
- „Eik nahui!!!“
- „Ką tu pasakei, nahui!!!?“
- „Ką girdėjai!!!“
Jie rėkė taip garsiai, kad už sienos viską girdėjo kaimynai, o vaikas pradėjo verkti dar smarkiau. Bet jiedu nekreipė dėmesio į tai. Tomas toliau šaukė:
- „Tu blec į snukį nori gaut?!!“
- „Davai blec!!!“
- „Tu jau mane užpisai, ir tu, ir tavo tas vaikas pyderastyčiskas!!!“
- „Mano vaikas?! Mano vaikas, blec?! Tavo jis blec!! Čia tu jo norėjai, ne aš!! Ką tu man pyzdyl?!! „Ne Jurga, nedaryk aborto, neklausyk tu tos savo motinos, net nebandyk mūsų vaiko nužudyt! Aš dirbsiu per penkis darbus, bet savo vaiką išmaitinsiu!“ Tai dabar pyzdink į savo tuos penkis darbus ir DIRBK!!!!!
... Pasigirdo trenksmas... akimirką įsivyravo tyla... Tomas trenkė Jurgai... Netikėtai Jurga plojo atgal... Ir Tomas įsiuto:
- „Ah tu sūka!! Pyzdink iš mano namų!!! Pasiimk savo išgamą ir dink iš čia nahui!!!“
- „Kokių tavo namų?!!“ – tačiau po tų žodžių sekė dar vienas smūgis Jurgai į veidą. Jurga pasiėmė vaiką ir išbėgo su ašarom akyse...
Tomas gulėjo ant lovos su kažkokio stipraus, tačiau pigaus, alkoholinio gėrimo buteliu. Jis nei pats nežinojo koks ten gėrimas... Jis mąstė – „ kaip man taip galėjo nutikt... man...“ Jis prisiminė laikus kaip dar ėjo į mokyklą. Kai dar nerūpestingai sėdėjo tėvams ant sprando... Jis pagalvojo, kaip būtų gera grįžt į tuos laikus. Jo skruostu nuriedėjo ašara...
Jurga, su vaiku ant rankų, sėdėjo stotelej. Ji nežinojo kur jai eiti, ką daryti. Ji tik tyliai verkė. Netikėtai galvoje gimė tyli mintis – „reikia jo atsikratyti, ir vėl bus viskas gerai...“
**************************************
autorius - "Niekshas" (niekshaitis karalaitis)
WARNING: darbas saugomas autoriniu teisiu, publikuoti leidziama tik su autoriaus ("niekshas") leidimu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą